Įvadas į neorganinius pigmentus

Neorganiniai pigmentai yra spalvotųjų metalų oksidai arba kai kurios metaluose netirpios metalų druskos. Neorganiniai pigmentai skirstomi į natūralius neorganinius pigmentus ir dirbtinius neorganinius pigmentus. Natūralūs neorganiniai pigmentai yra mineraliniai pigmentai.
Pigmentai, pagaminti iš natūralių mineralų arba neorganinių junginių. Natūralūs mineraliniai pigmentai paprastai yra mažesnio grynumo ir tamsesnės spalvos, tačiau jie yra pigūs. Sintetiniai neorganiniai pigmentai turi visą spalvų spektrą, ryškias ir grynas spalvas bei stiprią slepiamą galią.
Žmonės neorganinius pigmentus naudojo labai anksti, o priešistoriniais laikais kaip pigmentai buvo naudojami suodžiai, kreida, spalvota žemė, natūralus geležies oksidas. Nuo 3000 m. pr. Kr. iki 2000 m. pr. Kr. buvo įvaldytas švino baltumo gamybos būdas. Maždaug 200 m. prieš Kristų Kinija kaip pigmentą naudojo dirbtinai išgrynintą sidabrinį vermijoną (HgS). 1704 m. Diesbachas Vokietijoje išrado spalvinio pigmento Prūsijos mėlynos [tamsiai mėlynas pigmentas, pagrindinis komponentas Fe4 [Fe(CN)6] 3 xH2O] gamybos būdą. 1809 metais prancūzų L.-N. Vauqueland pagamino chromo geltoną spalvą. 1831 m. prancūzų IB Guimet netoli Liono pastatė gamyklą ultramarino mėlynai gaminti. 1874 metais Didžiosios Britanijos Austen Zinc White kompanijos Widnes gamykla pagamino litoponą. 1916 m. titano kompoziciniai pigmentai (kurių sudėtyje yra TiO225 proc.) ir grynas titano dioksidas (titano dioksidas) buvo pradėti gaminti 1923 m., o tai padarė didelį žingsnį į priekį pigmentų gamybos lygyje. Neorganinių pigmentų spalvų spektras iš esmės baigtas.